Ilgėjantis gyvenimas bei vis tolinamas pensinis amžius suponuoja, kad darbo rinkoje daugėja 50-60 metų ir dar vyresnių asmenų. Dalis labiausiai patyrusių specialistų galop tampa vadovais. Tačiau kartais į šias pozicijas ateina žmonės iš išorės, ir dar jaunesni už didelę dalį kolektyvo.
Toks vadovas, siekdamas vyresnių darbuotojų pripažinimo, dažnu atveju turi pasistengti labiau nei įmonės viduje išaugęs specialistas. Patirtimi pasidalinti sutikę Mindaugas Lesutis ir Vaidas Sendžikas, Alytaus rajone įsikūrusio Vilniaus paukštyno Butrimonyse veikiančių paukštidžių vadovai, teigia, kad svarbiausia – kantrybė, gebėjimas įsiklausyti ir nuoširdumas. M. Lesučiui – vos 28-eri, V. Sendžikui – 36-eri, o jų vadovaujamo kolektyvo vidutinis amžius siekia 50-55 m. Apie pusė darbuotojų įmonėje dirba nuo jos įkūrimo. Didžioji dalis darbuotojų – vietos gyventojai (Butrimonyse yra apie 900 gyventojų). Miestelis sovietmečiu ir susikūrė dėl ten įsteigto paukštyno. Iš vadovėlio neišmoksi „Sunkiausia buvo priprasti prie įmonės dydžio (AB Vilniaus paukštynas turi per 1300 darbuotojų) ir pelnyti kolektyvo pasitikėjimą, – pasakoja V. Sendžikas. – Kai tik pradėjome dirbti, jautėsi tokie atsargūs, nepatiklūs žvilgsniai, tarsi sakytų „ką čia tie vaikai mums paaiškins“. Ne vienas tikriausiai taip ir galvojo. Juoba kad įgūdžių, kurių čia reikia, iš vadovėlio neišmoksi. Bet paskui, žingsnis po žingsnio, mes įgavome patirties, supratome, kaip viskas veikia, kaip su žmonėmis kalbėtis ir darbuotojai, matydami, kad mokomės, priprato.“
V. Sendžikas šiose pareigose dirba 8 metus, M. Lesutis – 5-erius. Per tą laiką, anot jų, santykiai su kolektyvu nusistovėjo ir dabar yra labai geri. Raktu tapo nuoširdus, žmogiškas bendravimas. Darbuotojams regione tai, kaip rodo patirtis, yra itin svarbus vadovo bruožas. „Atvirai bendraujame, aiškiai išsakome vieni kitiems lūkesčius. Esami darbuotojai netgi prisideda prie samdos ir personalo atrankos – atveda giminaičių, pasiūlo pakalbinti vieną ar kitą kaimyną įsidarbinti ir t. t. Viską žinome, kas miestelyje vyksta“, – šypsosi V. Sendžikas, ir priduria, kad kitaip nei daugelis įmonių, Vilniaus paukštyno Butrimonių padalinys personalo problemų nepatiria. Atvirkščiai – yra norinčiųjų įsidarbinti eilė.
Tiesa, V. Sendžiko ir M. Lesučio požiūris į darbuotojus kiek skiriasi. Pirmasis, kalbėdamas apie savo kolektyvą, renkasi sporto komandos metaforą, kai vadovas yra tarsi treneris, o esminis visų bendras tikslas yra laimėti ar siekti geriausio rezultato. Tuo metu M. Lesutis apie kolektyvą galvoja kaip apie šeimą, kur vadovas yra tarsi šeimos galva, su kuriuo visada galima ateiti pasitarti ir kur svarbiausias yra tęstinumas, rūpestis darbuotojais bei savitarpio pagalba. Du vadovai Verta pridurti, kad abu vyrai užima vienodas pareigas ir tuo pat metu organizuoja padalinio darbą, kontroliuoja paukščių technologinių, sanitarinių – higieninių reikalavimų užtikrinimą, analizuoja paukščių produktyvumo rodiklius, prižiūri ir valdo mikroklimatą pastatuose, atlieka įvairius kitus darbus, susijusius su padalinio veikla.
„Butrimonyse veikiantis Vilniaus paukštyno paukščių auginimo padalinys yra didelis. Tai vienas verslo vienetas, bet fiziškai ten yra tarsi du padaliniai – vienas pastatų kompleksas nuo kito yra nutolęs apie kilometrą ir abejuose reikalinga nuolatinė priežiūra. Todėl esame dviese“, – aiškina V. Sendžikas. „Vienoje teritorijos pusėje yra 10 paukštidžių, kitoje – 15. Vaidas prižiūri tas 15, o aš – likusias 10. Bendrai visame įmonės veiklos procese esame tarpinė stotelė. Pas mus iš Vilniaus atkeliauja vienadieniai viščiukai, kuriuos auginame iki 40 dienų. Paskui jie keliauja atgal į Vilnių. Per vieną ciklą (apie 2 mėn.) išauginame apie 800 tūkst. paukščių“, – patikslina M. Lesutis.
Karjeros posūkiai
Abu vyrai gyvena Kaune, kartu važinėja į darbą ir yra baigę tuos pačius mokslus – gyvulininkystės technologijų magistro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. M. Lesutis iš karto po studijų įsidarbino Vilniaus paukštyne. Magistro laipsnį jis įgijo jau dirbdamas. Tuo metu V. Sendžikas pasakoja po studijų ėmęs dirbti kiaulininkystės komplekse. Tačiau karjerai koją pakišo netrukus po to į Lietuvą atėjusi kiaulių maro krizė (2015-2016 m.). „Norėjosi dirbti ne smunkančioje, o augančioje įmonėje, kurioje yra karjeros galimybės, žinios ir su kuo pasitarti. Aišku, nuo rodiklių priklausantys priedai, transporto išlaidų kompensacijos, mokymai, išvykos, komandos stiprinimo renginiai irgi yra smagus reikalas“, – neslepia pašnekovas. „Atrodytų smulkmena, bet mano draugai, kurie dirba kitose maisto sektoriaus įmonėse, net dovanėlių per Kalėdas ir gimtadienius negauna. Kai tuo tarpu pas mus ir darbuotojai, ir vaikai per didžiąsias šventes sulaukia dovanų, vyksta darbuotojų apdovanojimai ir įvairios šventės. Nesupraskite manęs klaidingai – ne dovanose esmė. Įmonė taip parodo, kad darbuotojai jai rūpi, o kai jų turi per 1300, tai gali tapti iššūkiu“, – palyginimą pateikia V. Sendžikas.
